Gatvė netampa pavojinga atsitiktinai
Vienas stipriausių dalykų, kuriuos supratau dirbdamas su eismo įvykių duomenimis, yra šis: pavojingos gatvės labai retai būna tiesiog „nelaimingas atsitiktinumas“. Kai tos pačios vietos kartojasi vėl ir vėl, problema dažniausiai būna struktūrinė, elgsenos arba aplinkos poveikio nulemta — o dažnai viskas susijungia vienu metu.
Apie eismo įvykius mes dažniausiai kalbame labai žmogiškai.
Kažkas buvo išsiblaškęs.
Kažkas sureagavo per vėlai.
Kažkas viršijo greitį.
Kažkas priėmė vieną blogą sprendimą.
Visa tai yra tiesa.
Tačiau to nepakanka.
Nes kai pradedi žiūrėti į eismo įvykių duomenis per kelerius metus, tampa sunku ignoruoti vieną nemalonų faktą: kai kurios gatvės vis grįžta.
Ne retkarčiais.
Nuosekliai.
Būtent tai buvo vienas ryškiausių dalykų, kuriuos pastebėjau dirbdamas prie savo baigiamojo darbo. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose tam tikri keliai ir ištisi koridoriai nuolat rodė tą pačią rizikos koncentraciją. Ir nuo tam tikro momento tokį pasikartojimą jau labai sunku vadinti atsitiktiniu.
Gatvės turi savo charakterį
Gal tai skamba šiek tiek dramatiškai, bet šiandien tuo tikiu labiau nei anksčiau.
Gatvė niekada nėra tik gatvė.
Tai visada yra derinys iš:
- matomumo
- eismo juostų struktūros
- posūkių spaudimo
- pėsčiųjų srauto
- ženklinimo kokybės
- eismo tankio
- žmogiško nekantrumo
- sprendimo priėmimo laiko
Kai šie veiksniai susijungia nesėkmingai, vieta pradeda veikti taip, lyg už įprastas žmogiškas klaidas baustų daug griežčiau nei kitos.
Ir tai labai svarbu.
Nes tada keičiasi pats klausimas.
Vietoje „Kodėl žmonės čia vis daro klaidas?“ pradedi klausti: „Kodėl ši vieta tas klaidas padaro lengviau tikėtinas?“
Posūkis, kuris pakeitė mano mąstymą
Eismo įvykių analizė tampa daug naudingesnė tada, kai nustoji vertinti avarijas kaip pavienius nutikimus ir pradedi jas matyti kaip pasikartojančią žmogaus ir aplinkos sąveiką.
Žmogiška klaida yra reali, bet aplinka ją formuoja
Prieš šį projektą tikriausiai per daug linkau prie įprasto paaiškinimo: žmonės tiesiog neatsargūs.
Dabar man atrodo, kad pilnesnis atsakymas yra įdomesnis.
Žmonės nėra tobuli.
Ir kai kurios aplinkos yra daug mažiau atlaidžios tam netobulumui nei kitos.
Viena išsiblaškymo sekundė ramioje, aiškiai suprantamoje gatvėje gali nesukelti nieko. Ta pati sekundė judriame, painiame, daug juostų turinčiame miesto koridoriuje gali baigtis susidūrimu.
Tai neatima atsakomybės iš vairuotojo.
Tai tik primena, kad rizika beveik niekada neatsiranda iš vieno vienintelio veiksnio.
Elgsena yra svarbi
Išsiblaškymas, per didelis pasitikėjimas savimi, pavėluota reakcija ir blogi sprendimai vis dar daro labai didelę įtaką eismo saugumui.
Tačiau kontekstas taip pat svarbus
Sankryžos, tankus srautas, prastas matomumas, nuolatinis juostų keitimas ir įtampą keliantys kelio ruožai padidina tikimybę, kad maža klaida virs rimta problema.
Pasikartojantys modeliai parodo tai, ko nematyti pavienėse istorijose
Vienas eismo įvykis gali būti atsitiktinis. Penkeri metai, per kuriuos tos pačios vietos vėl ir vėl kaupiasi žemėlapyje, jau tikrai ne.
Dalis, kuri manyje liko stipriausiai
Labiausiai mane paveikė ne vien tai, kad mačiau susitelkusius taškus.
Labiausiai paveikė tai, kaip natūraliai tie taškai pradėjo atrodyti tada, kai supratau aplinkines sąlygas.
Tos gatvės nebuvo „paslaptingai pavojingos“.
Dažniausiai jos buvo būtent tokios vietos, kur susitinka didelis kognityvinis krūvis, sudėtingas judėjimas ir klaidingas saugumo pojūtis.
Ir tada visa tema nustojo būti abstrakti.
Rizika jau nebebuvo vien skaičius.
Ji įgavo formą.
Ji įgavo geografiją.
Ji įgavo pasikartojimą.
Quote
Pavojinga gatvė dažniausiai nėra staigmena. Tai modelis, kuris apie save jau buvo pranešęs ne vieną kartą.
Ką iš to gali pasiimti skaitytojas
Tam nereikia dirbti su eismo sistemomis, kad iš šios temos kažką suprastum.
Platesnė pamoka yra ta, kad pasikartojančios nesėkmės dažnai pirmiausia būna aplinkos, o tik po to asmeninė problema.
Programinėje įrangoje, miestuose, sąsajose, organizacijose — jeigu ta pati problema nuolat atsiranda toje pačioje vietoje, protingiausia reakcija ne visada yra „žmonės turi būti geresni“.
Kartais protingesnis klausimas yra visai kitas:
kas šioje sistemoje nuolat sudaro sąlygas tai pačiai klaidai pasikartoti?
Toks klausimas yra naudingesnis.
Ir dažniausiai sąžiningesnis.
Pabaigai
Aš vis dar manau, kad žmogiška klaida yra svarbi.
Tačiau nebe manau, kad ji viena gali pakankamai viską paaiškinti.
Kai kurie keliai nuolat sukuria tinkamas sąlygas blogai baigčiai. Kai kurios vietos išlieka rizikingos todėl, kad pati sistema aplink žmogų yra blogai subalansuota. Ir kai tai pamatai aiškiai, eismo saugumas nustoja būti vien elgesio kaltinimo tema.
Jis tampa bandymu suprasti modelius — ir rimtai priimti tai, ką tie modeliai mums jau seniai bando pasakyti.